Search

Elizabeth Strout - Olivija Kiteridž

Įsivaizduokite - mažas miestelis su savo mažyčiais žmonėmis. Trylika istorijų, kuriose vienokiu ar kitokiu būdu įtraukiama Olivija Kiteriž. Ji tarsi grandinėlė, ant kurios tos istorijos suvertos. Didelio veiksmo čia nėra - kūrinys labiau apie vyksmą nei veiksmą. Aptinkame daug ir įvairių gyvenimo grimasų, nutikimų ir įvairiai interpretuotinų poelgių.


Skaičiau ir galvojau, kad tai nėra tik pasakojimas apie kažkokią Oliviją. Greičiau tai pasakojimas apie kiekvieną iš mūsų. O jei konkrečiau - apie tą kiekvieno mūsų burbančią, nepatenkintą, nepatogią ir nefasadinę pusę. Pagrindinė herojė yra tokia, kaip kiekvienas mūsų - nei labai teigiama nei labai neigiama. Visokia. Ji myli ir nekenčia, klumpa motinystės kely, kartais savanaudė, kartais net itin racionali.


Knygoje labiausiai intriguojanti ta tamsioji Olivijos asmenybės pusė: liguistas prisirišimas prie sūnaus, noras jį savintis, kontroliuoti ir nesugebėjimas suprasti, kad viskas, tavo mažasis berniukas su augo, metas jį paleisti. Kita tema - santuokos peripetijos. Įdomu skaityti apie ją, jos sutuoktinį vaistininką, kurių santykiai subtiliai atvaizduojami. Gana realistiškai parodoma, ką reiškia gyventi santuokoje. Be patoso ir rožinių akinių. Santuoka - du atskiri individai sąjungoje ir kartais jie mąsto bei mato skirtingai, turi paslapčių, atskirus vidinius gyvenimus.


Yra knygoje gyvenimiškų apmąstymų. Tiesa, jie persmelkti gėla. Vietomis itin jautriai paliečia skaitytoją, nes akivaizdu, kad Olivijos personažas negeba vertinti gyvenimo, juo mėgautis ir mylėti. Negebėjimas pagauti tas mažutes akimirkas, kuomet ir yra tikroji gyvenimo laimė, žiūrint iš šono tas labai kerta.


Atvirai pasakau - ne visas istorijas ir po jomis koduotas žinutes aš supratau. Kai kurių tikslas taip ir liko man mistika. Kai kurios istorijos nebuvo įdomios, nesurezonavo. Nemanau, kad autorei iki galo pavyko atskleist, kas per viena ta Olivija ir koks tas jos personažas. Man pritrūko gilesnio personažo išvystymo. O gal toks ir buvo tikslas - parodyti, kad negali žmogaus pažinti nuo pradžių iki galo? Be to pasakojimo fragmentiškumas nepasiteisino, mano galva, nes jos tiesiog nesusilipdė į kažkokį vienį. Baigus skaityti ilgai galvojau, ką autorė norėjo pasakyti? Kokia viso to prasmė? Gal tai savotiškas bandymas paglostyti nelaimingus žmones ir pasakyti, kad štai yra ir už jus nelaimingesnių? Palieku tai spręsti jums.


Jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad tai prasta literatūra. Taip paprastai Pulicerio premija nedalinama į kairę ir dešinę. Be to, yra nemaža dalis žmonių, kurie mėgavosi šią knyga ir liko sužavėti. Deja, manęs ji pernelyg nesužavėjo.






23 views0 comments

Recent Posts

See All