Search

Elsa Morante - Artūro sala

Maža Italijos Pročidos sala. Tai Artūro sala. Našlaičio, kurį gimdydama motina miršta, o tėvas grįžta į namus tik probėgšmiais, nes nuolat keliauja. Kur ir dėl ko - lieka paslaptis, bet dideliais žygdarbiais nekvepia. Artūras auga laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų, tačiau itin priklausomas nuo tėvo ir motinos įtakos. Jie jam tarsi dievai - tobuli. Didžioji intriga ištinka Artūrui sulaukus paauglystės - tėvas netikėtai parsiveža jaunutę sūnaus amžiaus nuotaką. Pasakojimo stilius man labai priminė Ferrante: sodrus, turtingas ir vaizdingas. Ne veltui vėliau perskaičiau, kad ši autorė Ferrante buvo didžiulis įkvėpimas. Istorijos pasakotojas Artūras nėra pateikiamas kaip simpatiškas herojus. Greičiau priešingai - jo įnoringumas, šaltakraujiškumas, narcisizmas, panieka viskam, išskyrus savo tėvus, nesužadina skaitytojui itin didelės meilės. Teoriškai suvokiame, kad vargšas vaikinas augo praktiškai be tėvų, nuolat yra paliktas vienas ir tas įtakoja jo elgseną, bet emociškai vaikinuko elgesys sukelia didžiulę antipatiją. Nemalonus tipas. Tėvas lygiai taip pat, o gal net daugiau nepatrauklus. Jo lengvabūdiškas vaiko numetimas, nuolatinės klajonės ir egoistiškumas yra tai, kas verčia šlykštėtis. Na ir pamotė, jaunutė, kvailutė gyvenimo laužoma moteris, kuri už save nepastovės ir nepakovos. Tai tokie nesimpatingi pagrindiniai herojai. Įdomus autorės sumanymas apie vyriško ir moteriško pasaulio susitikimą kaip esminį Artūro gyvenimą pakeičiantį lūžį. Berniukas augo apsuptas vyrų: jie jį augino, maitino, rūpinosi. Pamotės įsiveržimas į vyrišką pasaulį yra visa griaunantis. Artūro vyriškas pasaulis turi susipažinti su moterišku pradu, jo įtaka ir kitoniškumu. Be to, manau, atskleidžiama ir dar viena įdomi pusė - vaikas auga be jokios kelrodės žvaigždės savo gyvenime. Artūras viską turi suprasti bei atrasti pats. Mano prognozės jam gana liūdnos, nes niekas jo neveda atjautos, supratingumo keliu, o tėvo narciziškumas ir egoizmas yra tai, kas teigiamos įtakos nepadarys. Pradžioje skaityti sekėsi sunkiai, bet tas pats man buvo su Ferrante. Turiu pastebėti, kad, kaip, rodo mano skaitymo istorija, nesu aš didelė italų literatūros mylėtoja. Mes tiesiog kažkaip neclickinam. Nežinau kame čia šaknys. Galiu spėti, kad mėgstu labiau lakonišką pasakojimo stilių, o italai paprastai linkę žodžių netaupyti. Įsiskaičius į istoriją, skaityti sekėsi lengviau, bet didelio malonumo skaityti nejaučiau, nes veikėjai ne patys teigiamiausi. Suvokiu, kad nebūtinai pasakotoją turime įsimylėti, visai įdomi patirtis, kai jis tau šlykštus, bet skaityti vis tiek buvo sunku. Rodos, skaitai, bet nepritari niekam ką tas mažas nenaudėlis Artūras galvoja. Bet turiu paminėti tai, kad nors didelio malonumo skaitydama nejaučiau, tai yra gera literatūra. Elsa Morante yra talentinga rašytoja, ji puikiai pasakoja, jos istorija gili ir sukelia daug apmąstymų. Sakyčiau šio pasakojimo stiprybė tame, kas liko nepasakyta, kas liko nuslėpta, bet numanoma. Žodžiu, "Artūro sala" buvo įdomus patyrimas, kurį pakviesčiau paskaityti kitus literatūros mylėtojus, tik mano atveju mes kažkaip neclickinom.


Knygą įsigyti galite ČIA.

#vaga #almalittera #elsamorante #arturosala #dovana #literatura #apzvalga

60 views0 comments

Recent Posts

See All