Search

Fiodoras Dostojevskis - Broliai Karamazovai

Updated: Aug 11, 2020

Mano pažintis su Dostojevskiu prasidėjo priverstinai kaip ir daugumos jūsų. "Nusikaltimas ir bausmė" buvo įtraukta į privalomos perskaityti literatūros sąrašą. Kad ir priverstinai, bet maloniai perskaičiau ir apskritai įsimylėjau rusų klasikus. Toliau sekė "Idiotas", o galiausiai šventąją trejybę reikėjo vainikuoti "Broliais Karamazovais". Teko skaityti, kad net pats Dostojevskis šį kūrinį įvardijo kaip geriausiu savo sukurtu ir teigė, kad dabar jau galįs ramiai mirti. Taigi, kaip jau galite suprasti, lūkesčiai buvo didžiuliai.


Kūrinio centre - keturi broliai Karamazovai. Visi skirtingi ir su savais vidiniais demonais. Pirmasis dabartiniais terminais galėtų būtų pavadintas vakarėlių liūtu. Švęsti, gerti ir lošti - štai ką jis iš tiesų mėgsta. Ai ir dar tiki Dievu, o tai jau sukelia moralines pagirias, nes toks gyvenimo būdas ir tikėjimas nesuderinama. Kitas brolis išskirtinai intelektualus, bet absoliutus ateistas. Jo galva, pasaulyje viskas galima, nes juk to, kuris aukštai ir gali nuteisti nėra. Jaučiat Nyčės lengvutį šešėli? Dievas mirė ir visi kiti reikalai. Tai va čia brolis Ivanas. Trečiasis brolis dar kitoks - jame lyg ir gyvena ramybė, nes jis vienuolis, tiki Dievu ir tarp materialaus pasaulio pagundų nesiblaško. Tai nereiškia, kad neturi kitų demonų. Na ir paskutinis galimas brolis - Smerdiakovas. Kodėl sakau galimai? Na jis pavainikis. Kaip jau galite suprasti, jo padėtis visuomenėje sudėtinga, tad ir nepasitenkinimui priežasčių daug.


Santykiai sudėtingi, nei sūnūs nei tėvas ne dovanėlė, tad įvykusi tėvažudystė per daug nenustebina. Štai tokiame fone Dostojevskis leidžia sau permąstyti daugybę filosofinių klausimų. Svarstoma religijos ir ateizmo tema, proto ir širdies balso pirmenybė, materialaus gyvenimo pagundos. Viskas būtų kaip ir gerai, bet problema, kad iš Dostojevskio pamąstymų ir tikrojo pasakojimo, manau, reiktų dvi atskiras knygas parašyti. Per daug jau neorganiškai naratyvą bando vytis filosofija. Kartais ištisi puslapiai filosofijos užgožia patį pasakojimą. Taip taip suprantu, kad gal net ne pats pasakojimas svarbiausias, kad jis tik būdas atskleisti savo mintims, bet organiškumo trūko.


Skaitant klasikos kūrinius aš, rodos, visad jaučiu tokį spaudimą, kad man jie privalo patikti. Šiuo atveju viskas gal net dar sudėtingiau, nes pirmieji du skaityti Dostojevskio kūriniai paliko didžiulį įspūdį, bet štai šis iškrito iš konteksto ir tikrai manęs nesužavėjo. Neartimas jis man ir negalėjau juo mėgautis taip kaip norėčiau. Nuolat persekiojo mintis, kad viskas per daug ištęsta, kad galima trumpiau ir glausčiau. To foninio triukšmo per daug. Absoliučiai nepatrauklūs visi veikėjai. Rodos knyga pripildyta isterijos, drambio darymo iš musės ir nuolatinio "psichavimo". Detektyvinis momentas taip silpnas, nes jau pradžioje duodama suprasti kas bus apkaltintas, tad ir intrigos mažai.


Kam skaityti? Tikriems literatūros mylėtojams klasikos kūriniai privalomi bendram suvokimui. Imkit, bandykit, gal jums paliks labiau.


#darvienapuslapi #knygutinklarastis #tinklarastis #klasika #fiodorasdostojevskis #broliaikaramazovai


12 views0 comments

Recent Posts

See All