Search

Marieke Lucas Rijneveld - Vakaro nejauka

Šios knygos viršelis iškart suintrigavo ir nuteikė kažkokiam naujam ir įdomiam patyrimui. 2020 metų Bukerio apdovanojimas viltis tik dar labiau iškėlė, o viršelis šį pažadą tarsi užantspaudavo. Toliau pasidalinsiu įspūdžiais.


Istoriją pasakoja dešimtmetė mergaitė Jopė, kuri kartu su itin religingais tėvais, broliais bei seserimi gyvena ūkyje. Šeimos tarpusavio santykis gana šalti ir rezervuoti. Jopė auginą triušį, kurį tėvas planuoja paskersti. Mergaitė meldžiasi, kad Dievas geriau pasiimtų vieną iš brolių nei jos mylimą augintinį. Tą patį vakarą brolis žūsta nelaimingo atsitikimo metu. Kaip šeima išgyveną jo mirtį? Kaip pasikeis šeimos santykiai? Kaip elgsis tėvai? Ką išgyvens brolis ir seserys? Tai ir dar daugiau pasakoja ši niūri, tamsi ir nejauki knyga.


Kas ta nejauka? Lyg naujas, nelabai girdėtas žodis. Ką jis reiškia? Froidas taip kalba apie nejauką: "ji priklauso kraupumą, baimę ir šiurpą keliančiai sferai". Taip pat teigia, kad šis žodis neretai vartojamas griežtai neapsibrėžta prasme, bet tai visuomet sutampa su kažkuo, kas mums kelia baugulį.

Įdomu tai, kad "Vakaro nejaukos" vieta - namai. Paprastai, namai juk ta vieta, kurioje mes jaučiamės saugiai ir jaukiai, bet visa, kas vyksta kūrinyje kelia visiškai priešingą jaukumui jausmą - nejauką. Kaip pastebi Froidas, nejauka yra iššaukiama to, kas nėra artima ar pažįstama. Šiuo atveju tai daugybė veiksnių: situacija netekus artimojo, tėvo ir motinos elgesio neįprastumas, netekus vieno iš savo vaikų, pakitęs tėvų santykis į savo vaikus bei vienas į kitą, mirties patyrimas, seksualiniai knygos momentai, religijos įpynimas į pasakojimą, gausus ekskrementų motyvo pasikartojimas ir t.t. Knyga be galo kūniška. Daug kraujo, snarglių ir kitų kūno skysčių. Žmogus toli gražu ne idealizuojamas, daugeliu atvejų jo būtis supaprastinama iki mūsų fizinio lygmens.


Svorio knygai suteikia religingumas, kurio pagrindas - kančia. Mintis, kad gyvenimas yra kančia, kentėjimas yra gerai, tarsi nuolat pasikartoja. Jaustis gerai, kažkuo mėgautis ir būti laimingu - tai nusisukti nuo Dievo, elgtis nedorai. O Dievas yra tas, kurio reikia bijoti, nes jis negailestingas ir baudžia. Su tuo auga šeimos vaikai. Darosi akivaizdu, kad brolio mirtis galutinai sutraiško šeimą. Tėvai pameta vienas kitą, absoliučiai ignoruoja savo vaikus. Skaudu skaityti kaip tėvų elgesyje nebelieka jokios meilės bei švelnumo. Praradę vieną vaiką, tėvai iš tiesų netenka visų savo vaikų.


Manau, galima teigti, kad kūrinys šiek tiek autobiografinis, nes autorės šeima taip pat išgyveno vaiko netektį - žuvo dvylikametis broliukas. Taip pat ir stiprus religingumas - tai kas buvo būdinga autorės šeimai. Autorė pasakoja, kad savo šeimoje taip pat augo su baudžiančio, o ne mylinčio dievo įvaizdžiu. Tai kaip nuolatinė grėsmė kabojo nuolat jai virš galvos.


Autorė rašo puikiai. Tas jos skandinaviškas pasakojimo tamsumas yra būtent tai, kas man labiausiai patiko. Nejaukiausia - smurtas prieš gyvūnus, prieš save ir kitus, seksualiniai momentai tarp šeimos narių ir kažkokia nuojauta, kad viskas ne taip, kad viskas negerai, kad kažkas paslėpta ir labai labai neteisinga. Ta tamsi atmosfera yra tiek vaizdo tiek jausmo prasme ir galimai dėl to autorė tikrai yra geniali, nes knygos pavadinimas, kaip tono uždavimas kūriniui, ir jausmas, kurį ji sukelia yra išpildyti tobulai. Ką jausite skaitydami? Nejaukumą. Ar knyga gera - turbūt. Ar man ji patiko - ir taip ir ne. Gal čia jau yra aukštesnis literatūros lygis - kai autorė sugeba ne tik sudominti skaitytoją, ar gerai pasakoti, bet išjudina jį iš kažkokio neretai knygų skaitymą lydinčio emocinio vakuumo. Skaitant šią knygą jūs neliksite abejingi, o tai yra daug, tai yra menas ir jis neprivalo patikti.



#tinklarastis #knyga #knygos #apzvalga #darvienapuslapi #mariekelucasrijnevelp #vakaronejauka #dovana #baltoslankos


119 views0 comments

Recent Posts

See All